Savigarba

Video: Savigarba

Video: Savigarba
Video: Savigarba lemia rezultatus 2024, Kovas
Savigarba
Savigarba
Anonim

Apie savigarbą jau parašyta daug straipsnių ir vaizdo įrašų, tačiau vis tiek ši tema nepraranda savo aktualumo, nes reikia eiti tam tikru keliu iš teorijos į praktiką.

Ir šiandien, per kitą konsultaciją su savo klientu, susidūriau su šiuo klausimu.

Kaip tai buvo?

Klientas papasakojo apie savo pasiekimus. Jis kurį laiką buvo gydomas, ir jau yra reikšmingų rezultatų. Ir taip jis man sako:

- Žinai, Nataša, mano darbingumas padidėjo, man pavyko nuveikti daug dalykų, net ir tuos, kurie fone jau seniai kaupia dulkes. Esu toks susikaupęs ir organizuotas, kad man pasidaro šlykštu.

O dabar žodis „Bjaurus“tapo rodikliu, kad čia kažkas ne taip. Kaip žmogus gali pirmiausia siekti rezultatų, sunkiai dirbti už tai, o paskui imti viską ir nuvertinti.

- Ir ką tu nori pasakyti sakydamas - Jau bjauriausia.

- Na, toks ir esu, sakau su ironija. Aš neketinu čia savęs aukštinti.

- Kodėl gi ne?

- Na, aš prie to nepratęs.

- GERAI. Ir įsivaizduokime, kad staiga jūs esate du, o dabar pirmasis sako antrajam - toks surinktas, kad jau bjauru. Kaip jaustumėtės antrą kartą?

- Jaučiau, kad nesu svarbi, jie su manimi nesiskaito. Eisiu ieškoti kito, kuris galėtų bendrauti.

- Na, juk abu žmonės šiame dialoge esate jūs. Kaip tau patinka tai, kas vyksta tarp jų?

- Ne visai.

- Žinai, kaip elgiesi su savimi, kiti jaučiasi gerai ir pradeda elgtis su tavimi taip, kaip elgiesi su savimi …

Tiesą sakant, ironiška frazė „Jau bjauriausia“yra agresija prieš save ir apsauginis mechanizmas, padedantis susidoroti su tariamu skausmu. Klientas tikisi, kad galiu nuvertinti šiuos jo pasiekimus, todėl elgiasi tarsi iniciatyviai, nes kai erzini save, kito išpuoliai neturi tiek daug reikšmės. Tai nebeskauda, nes jūs pats nustatote toną.

Ir kaip sėkmingas ir turtingas vyras gali turėti tokių lūkesčių manęs atžvilgiu? Juk aš neleidau sau tokio dalyko bendraujant su juo?

Greičiausiai šis bendravimo stilius buvo nustatytas vaikystėje.

- Ar vaikystėje buvo toks dalykas, kad kažką padarėte ir tikėjotės tėvų pritarimo, bet taip niekada neįvyko?

- Taip, tai buvo. Prisimenu, kad stengiausi, daug padariau, kad sulaukčiau pagyrų iš mamos, bet taip neįvyko. Matyt, mano bandymai nebuvo tokie dideli. Bet aš dar nepasiruošęs kalbėti apie vaikystę.

Tėvai, nepastebintys savo vaiko pastangų, užaugina nesaugius vaikus. Suaugę šie vaikai dažnai kenčia nuo to, kad kiti žmonės nevertina jų taip, kaip nusipelno, nors iš tikrųjų daro daug. Kodėl jie to nedaro? Nes jis pats savęs nevertina. Ši nulaužta tezė, kad nemylėsi savęs, niekas nemylės, savęs negirsi, niekas nepagirs, tiesą sakant, tai labai aktualu.

Taigi, kas yra savigarba?

Savigarba yra žmogaus idėja apie savo asmenybės vertę, jo paties ir savo veiklos svarbą tarp kitų žmonių, taip pat apie jo paties, jo jausmų, patirties ir kt.

Savęs vertinimas atlieka šias funkcijas:

1. Reguliavimo. Savigarba yra pasirinkimas, kurį žmogus daro kiekvieną savo gyvenimo minutę. Nesvarbu, ar žmogus pasirenka sau kokybiškus gaminius ir drabužius, įkvepiančius santykius su sėkmingais žmonėmis, gerą poilsį, ar laiko save nevertais naudotis geriausiais, o pasirenka sau vidutinį. „Ištiesk kojas pagal drabužius“-tai žemos savivertės žmogaus pasirinkimas. Savigarba yra ne tik asmeninio orumo, bet ir gyvenimo kokybės pagrindas. Ar aš renkuosi sėkmę, laimę, pagarbą ir sveikatą šiame gyvenime, ar man labiau patinka antraeiliai vaidmenys?

2. Apsauginis. Ar žmogus gali atsistoti už save? Sakyk ne? Ar galite primygtinai reikalauti? Tai savo teisės į asmenines ribas ir gebėjimo jas ginti pripažinimas.

3. Vystymasis. Ar žmogus renkasi išmokti kažką naujo, siekti savo tikslų, klysti, įgyti naujos patirties, ar jam patogu sėdėti namuose ir mažai naudotis.

Žmonių, turinčių adekvačią ir nepakankamą savivertę, portretai.

Nepakankama savigarba apima pervertintą ir neįvertintą savigarbą.

Žemas savęs vertinimas yra požiūris į save kaip blogą, kvailą ir nevertą žmogų, o į kitus-kaip į gerus, įdomius ir reikšmingus žmones.

Žemos savivertės požymiai:

- Savikritika. Nuolatinis savęs tyrinėjimas, kurio tikslas-dirbti su savimi, tobulėti, siekti tapti geresniu. Trūksta pritarimo ir pasitenkinimo savimi.

- Jautrumas kitų žmonių kritikai. Neigiamos kitų žmonių apžvalgos, neatsižvelgiant į jų aktualumą ir objektyvumą, ilgą laiką yra įrašomos į žmogaus atmintį ir nuolat groja įsilaužęs diskas jo galvoje, priversdamas jį pasitaisyti ir siekti šių žmonių pritarimo.

- Neryžtingumas. Žmogus bijo ką nors padaryti, suklysti, prarasti veidą kitų akyse, todėl pasirenka nieko nedaryti.

- Noras patikti visiems, pateisinti kitų žmonių lūkesčius. Ir kuo juo labiau nusivylę kiti, tuo stipresnis jo noras pelnyti jų palankumą. Ir kaip dažnai nutinka, kelias į niekur neduoda rezultatų.

- Gyvenimo idealizavimas. Žmogus nešioja rožinius akinius, sukuria savo pasaulį savo galvoje ir bando ištraukti tikrovę po juo. Tai retai pasirodo esanti kažkas gero, dažnai tampa nuolatinio nusivylimo pagrindu.

- Hipertrofuota kaltė. Žmogus jaučiasi kaltas dėl praeities klaidų, nepaisant to, kad tokiame amžiuje ir tokiomis aplinkybėmis jos buvo gana natūralios. Tačiau žmogus surenka didelę savo nesėkmių kiaulę, susikoncentruoja į tai ir dėl to šis balastas neleidžia jam judėti per gyvenimą. Tai dažnai virsta psichosomatinėmis ligomis ir traumomis, kurios galiausiai apsunkina gyvenimą. Žmogus moka didelę kainą už tai, kad nemyli savęs.

- Pesimizmas. Asmuo iš anksto pateikia neigiamą situacijos prognozę, taip gaudamas tam tikrą skiepą nuo galimo nusivylimo.

Išsipūtusi savivertė-tai požiūris į save kaip į gerą, protingą ir vertą žmogų, o į kitus-kaip į antrarūšius žmones.

Aukštos savivertės požymiai:

- Išpūstas ego. Žmogus laiko save ypatingu, tačiau to nepalaiko niekas kitas, išskyrus jo norą būti tokiu.

- Arogancija ir agresija kitų atžvilgiu. Žmogus leidžia sau įsakmį toną, ėsdinančias pastabas, mieliau naudojasi kitais ir nieko neduoda. Dėl šios priežasties jiems sunku užmegzti santykius su kitais žmonėmis.

- Noras kažką įrodyti. Tokį žmogų labai lengva priimti silpną.

- Nesėkmės versle. Dėl to, kad jis nepakankamai įvertina situaciją, savo išteklius ir atlieka neteisingus skaičiavimus, toks asmuo dažnai patenka į bėdą.

Dažnai pervertinta ir neįvertinta savivertė yra 2 tos pačios monetos pusės, nes giliai žmogus jaučia didžiausią nusivylimą ir nepasitikėjimą savimi, o visuomenei parodo arogantišką kaukę.

Tinkamas savęs vertinimas yra požiūris į save kaip į gerą ir į kitus kaip į gerą.

Ženklai:

- Atvirumas. Žmogus lengvai kalba apie savo norus ir poreikius. Jis nesigėdija savęs. Jam niekas nėra svetimas, todėl jis yra paprastas ir labai patrauklus. Jis lengvai ir lengvai išreiškia savo mintis. Jam nereikia manipuliuoti, kad priverstų kitą ką nors daryti. Jis lengvai ir paprastai užmezga partnerystę su kitais.

- Objektyvumas. Žmogus teisingai įvertina savo galimybes ir esamą situaciją, sukuria veiksmingą planą ir pasiekia savo tikslus. Jei jis yra draugas kažkur negerai, jis nebarsto pelenais ant galvos, bet, atsižvelgdamas į jo klaidas, kuria naują planą.

Kaip formuojasi savivertė, kuri yra tokia svarbi mūsų gyvenime?

Tėvai padėjo pagrindą savigarbai. Vaikas ateina į šį pasaulį kaip tuščias popieriaus lapas. Jis nežino, kaip elgiasi su savimi ir pasauliu, todėl kopijuoja tėvų požiūrį. Jei suaugusieji jį įvertino kaip gerą vaiką, kuris daro gana tipiškas klaidas, mokosi ir įgyja patirties, tada vaikas išsiugdo tinkamą savivertę. Jei vaikas nuolat buvo priekaištaujamas, nurodomas jam vietoje ir klaidų, traukiamas į darbą ir be darbo, draudžiamas reikšti savo mintis ir jausmus, tada vaikas nepasitikės savimi.

Be tėvų, savigarbai įtakos turi klasės draugai, draugai, gyvenimo situacija ir kt.

Savigarba gali būti koreguojama, jei kartu su kompetentingu terapeutu peržiūrėsite pasaulio vaizdą ir požiūrį į save.

Rekomenduojamas: