Vien Savęs Vertas

2024 Autorius: Harry Day | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-17 15:49

Vien savivertė.

Daugelis iš mūsų kenčia nuo vienatvės, kitaip tariant, skaudžiai susimąsto apie kontaktus su kitais žmonėmis. Ir nėra ką pridurti ar atimti, tai tikrai yra.

Mano asmeniniu supratimu, eiti į vienatvės skausmą yra tęstinis kelias. Vengdami galite grįžti ten, iš kur atėjote, arba galite eiti toliau į vienatvę. Tiesą sakant, abiem atvejais žmogus formaliai patenka į norimą būseną, kai žino savo vertę, savivertę, tačiau tuo atveju, jei grįš prie žmonių vengimo, šis tikslas bus pasiektas iškreiptai, smurtaujant ir neatneš laimės. Mes visi maždaug suprantame, kaip sušalti nuo žmonių, bet kaip išmokti vidinės vienatvės vertės ir nesušalti - tai rimtas klausimas.

Kaip išlaikyti vienatvės testą ir išeiti sau? Nors savaime tai skaudi vienatvės patirtis, tai yra savotiškas stojamasis egzaminas, jaudinantis, ne kiekvienas gali jį išlaikyti, tačiau taip patekti į Hogvartso - reikia būti burtininku širdyje, reikia tikėti savimi. Taigi, vienatvės ligos įveikimas yra glaudžiai susijęs su iliuzijų, kontrolės, sąlygų ir visų kitų priklausomybės šiukšlių atsisakymu. Ir tai, kaip žinote, yra nepaprastai sunku, kartais iš principo neįmanoma. Norint įveikti ligą, turi įvykti tikra pažinimo revoliucija, nušvitimas, augimas, nušvitimas ir pan., Ir tt, turi suprasti, kad būti vienam nėra būti vienam, be niekam, vienam, apleistam, tai būti savimi. -pakankamai. Man asmeniškai tai yra neįtikėtinai sunkus procesas, ši „pažintinė revoliucija“, visiško pasaulėžiūros pertvarkymo ir asmenybės transformacijos procesas, kai staiga supranti, kad norint ką nors mylėti, nebūtina turėti be to, staiga supranti, kad turėti, turėti, priklausyti - tai apskritai neįmanomi dalykai. Paprasčiau tariant, tai yra momentas, kai žmogus paleidžia savo mamą, dėkoja jai už viską, ką ji padarė ir nepadarė dėl jo, kai žmogus duoda duoklę tėvui už gyvenimo pamoką ir eina į save, išeina į pasaulį.

Tai, žinoma, yra vienatvė, asmeniškai subjektyviai suprantant šio žodžio reikšmę.

Vienatvė-tai būsena, kai reikia atsikratyti savo būties suvokimo per nebūties prizmę problemų. Vienatvė yra laimė būti savimi ir mokėti džiaugtis už nepriklausomą, nepriklausomą nuo tavęs, buvimą kitu. Ir taip, pasiekti šią proto ir sielos būseną yra neįtikėtinai sunku. Budizme ši būsena vadinama nušvitimu (na, kiek aš suprantu), kai žmogus fiziškai, psichologiškai, emociškai nieko nedaro, kad palenktų savo (skaitykite, kažkieno) gyvenimą. Dar kartą noriu pabrėžti šį svarbų gyvenimo vienam bruožą - NIEKO nedaryti tam, kad būtum su kuo nors, kažkaip, dėl tam tikrų priežasčių ir pan. Beje, įsižeisti, supykti, keršyti, ignoruoti yra KAŽKĄ DARYTI, tai nieko nedaryti. Taip, tikriausiai pažintinei revoliucijai, nušvitimui kartais tenka nugriauti senąją sistemą, ją sunaikinti, bet, taip, šiame naujame gyvenime senosios vertybės nėra paklausios. Nors manau, kad senosios sistemos sunaikinimas yra tik pasipriešinimo įžengti į naują sistemą apraiška, o ne noras į ją patekti. Mano aprašyta vienatvė įneša harmoniją į žmogaus gyvenimą, leidžia jam būti laimingam be jokios priežasties, be sąlygų ir pasekmių, nebijant to, kas buvo, yra ir bus. Galbūt gyvenimo baimės nebuvimas yra vienatvės požymis. Baimės nebuvimas nėra susijęs su agresyviu gyvenimo būdu, ne plėtimu ir plėtimu, ne pasaulėžiūros išplėtimu ir naujos patirties įgijimu, tai yra ramybė. Net nežinau, kas turėtų įvykti žmogaus sieloje, jo gyvenime, kas jam turėtų nutikti, kad šis perėjimas įvyktų į saviraiškos ramybę, į šį savo jausmą. Aš nežinau. Bet aš žinau, kad tai tikrai įmanoma ir kad tai prieinama visiems.

Beje, šioje vienatvės būsenoje yra dar vienas įdomus supratimas. Žmogus staiga supranta, kad tarp žmonių yra atstumai, yra kliūčių, neįmanoma dialogas dėl tiesiog kitokios egzistencijos. Jis tiesiog kitoks ir neliečia kito žmogaus būties. Ir tai gerai.