ASMENYBĖ KAIP ŽALA

2024 Autorius: Harry Day | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-17 15:49

Sveiko proto lygmenyje ir pop psichologijoje plačiai paplitęs asmenybės formavimo proceso nesupratimas. Paprastai šis procesas laikomas netrauminiu tiesiniu patobulinimu, priešingu sunaikinimui.

Destruktyvūs psichiniai procesai, tokie kaip neurozė ir trauma, labiau susiję su asmenybės sutrikimu nei su jo formavimusi. Mūsų nuomone, asmenybė yra absoliuti priešybė psichiniam nukrypimui.

Jie dažnai kalba apie „harmoningai išsivysčiusią asmenybę“, darant prielaidą, kad destruktyvūs procesai tokios asmenybės formavime nedalyvavo.

Šis požiūris neteisingas, nes asmenybė yra specifinė psichologinių sutrikimų konfigūracija. Jis įgyjamas dėl psichinės traumos.

Vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių trauminį asmenybės formavimo proceso pobūdį, yra izoliacija nuo kitų. Asmuo kaip asmuo susiformuoja dėl socialinės atskirties. Ukrainiečių kalba šis principas akivaizdžiausias. Asmenybė ukrainiečių kalba yra „ypatingumas“, kuris tiesiogiai rodo ryšį su izoliacija nuo kitų. Izoliacija taip pat siejama su ypatybe, tai yra neatitikimu, skirtumu nuo kitų.

Kiekvienas elementas, sudarantis asmenybę, yra skausmingai įgyjamas, susidarantis kaip antstatas virš pradinės visiško įsisavinimo ir neatskiriamumo nuo kitų būsenos.

… priešingai populiariam įsitikinimui, pirminė žmogaus būsena yra ne savanaudiškumas ir asmeninių interesų siekimas (tai yra izoliacija nuo kitų), bet, priešingai, neatsiejamas ryšys su kitais ir priklausymas jiems.

Kitaip tariant, ne atsiskyrimas yra prieš susivienijimą su kitais į visumą, bet pradinis susiliejimas su jais yra prieš išsiskyrimo procesą, kurį mes siejame su augimu.

Augdamas ir įgydamas asmenybę, žmogus išgauna save iš vienybės ir niekuo neišsiskiriančio iš kitų, formuojasi kaip kažkas nuo jų atskirai. Tai neišvengiamai traumuojantis procesas, nes žmogui susiliejimo su kitais būsena yra mažiau skausminga, tai yra jo nebuvimas asmeniu.

Mes įprastai manome, kad aukoti save dėl kitų yra savybė, kurią mes įgyjame, kad suformuotume įveikdami savo prigimtinį egoizmą. Tiesą sakant, priešingai, mums lengviau paaukoti save, priklausyti kitam, nei būti kitokiam ir ginti savo interesus.

Štai kodėl vidinio išsekimo laikotarpiais, kai nebelieka jėgų egocentrizmui ir nepriklausomybei, mes ieškome apsaugos kitame, lengvai pasiaukojame, tai yra, grįžtame į pradinę ir natūralesnę bei mažiau traumuojančią būseną - susiformuoja vaiko, dar neturinčio asmenybės, būsena.

Tai taip pat terapinis filmų ir televizijos serialų efektas - ištirpstome veikėjų gyvenime, įsijaučiame į juos, tolstame nuo savo gyvenimo. Kitas, radikalesnis būdas pabėgti nuo savo gyvenimo - visiškai atsidėti artimiesiems (dažniausiai vaikui ar partneriui) arba tam tikrai žmonių grupei, pavyzdžiui, bažnyčiai.

Visuomenė netgi sukūrė būdą, kaip pateisinti tokį pabėgimą - mes lengvai priimame mintį, kad visiškai aukodami save dėl kitų parodome dorybę, kad gerumas yra skiriamasis mūsų asmenybės bruožas. Teisindamiesi mes net kaltiname kitus, kad jie nėra pakankamai malonūs. Tiesą sakant, tokioje nepaprasto gerumo situacijoje žmogaus kaip asmens nėra.

Tiesą sakant, mums reikia daugiau pastangų, kad neaukotume savęs, nei paaukoti save dėl kitų. Mes lengvai ištirpstame kitame ir aukojamės, nes mums tai labiau patinka ir tai yra lengviau nei mūsų asmeninių interesų formavimo ir tenkinimo procesas.

Noras patikti ir patikti visiems atitinka pradinę, mums natūralesnę būseną. Populiari svetainė apie psichologiją teigia, kad harmoningai išsivysčiusi asmenybė „džiugina aplinkinius savo psichine sveikata, gebėjimu sutarti su žmonėmis“. Kalbant apie šį teiginį, verta užduoti klausimą, ar apskritai teisėta skambinti žmogui, kuris visada patinka kitiems, o ne

žengia į konfliktą su jais. Kas tada daro jį žmogumi, jei jis nė vieno nenuliūdina?

Būti žmogumi reiškia ugdyti gebėjimą nesivadovauti instinktyviu poreikiu patikti ir patikti visiems.

Asmuo, turintis asmenybę, sugeba susidaryti savo nuomonę, kuri puikiai ar bent jau visiškai nesutampa su kitų nuomone.

Be asmeninės nuomonės, žmogus nuo kitų skiriasi savo idėjomis, pasaulėžiūra, stiliumi, gyvenimo būdu. „Vienas“a priori reiškia kitokį nei tas, kuris priklauso kitiems, ir skirtis nuo kitų yra žmogų traumuojantis, tai reiškia būti izoliuotam nuo kito ir tam tikru būdu skirtis nuo jo, pažeidžiančiam idealią sanglaudos būseną.

Be to, kuo labiau skiriatės nuo kitų, tuo labiau esate vieni, o vienatvė dėl esminio žmogaus socialumo jam yra itin skaudi būsena.

Idealiu atveju žmogus yra asmuo, kuris yra neįveikiamas konfliktas su kitais, atimamas bet koks kontaktas su jais. Tačiau mažai žmonių to siekia.

Nors, kad ir kaip žmogus būtų izoliuotas nuo kitų, jis niekada nenustoja būti su jais susijęs, nes mes neegzistuojame už visuomenės ribų. Galų gale, bet kokia izoliacija kartu yra ir ryšio su kitais forma, nes net ūmus konfliktas yra dialogas.

Kai tampame kitokie nei kiti, niekada nuo jų visiškai neatsijungiame. Asmenybė yra izoliacijos nuo kitų neurozė, nukrypimas nuo natūralios susiliejimo būsenos ir nesiskyrimas nuo kitų. Mes įvedame erdvę tarp savęs ir kitų, o tai tuo pat metu mus nuo jų atjungia ir sieja su šiuo atskirumu. Ši erdvė skauda, bet tai yra asmenybė.

c) Julie Reshet