2024 Autorius: Harry Day | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-17 15:49
Kaip šaunu kartais atsisėsti ir ką nors tokio nupjauti. Lėtai atidarykite kanalus ir tiesiog judinkite pirštus ir akis, perkeldami reikšmę tam, kas gali pakelti šią naštą.
Grožis.
Ne taip seniai pastebėjau, kad tai gražu. Žiūrėk tiesiai į tai, kas yra, ir aš matau, ką matau. Pastebėkite grožį ir nebandykite jo griebti, pastebėkite ir nedelsdami paleiskite, nelaikykite jo atkakliu žvilgsniu. Išleisti grožį, kad pats taptum laisvas ir pamatytum, koks jis iš tikrųjų yra gražus - nesipriešinti kito šalia esančio žmogaus laisvei.
Ramybė.
Iškvėpkite ir pajuskite savo plaučiuose šį vakuumą, kuris netoleruoja tuštumos ir kviečia orą namo. Oras yra mano kalinys, ir kai jis išeina į laisvę, jaučiu savyje lengvumą ir tuštumą. Ši akimirka yra tokia nuostabi savo siaubu, kad suteikia man ramybės jausmą, tarsi „viskas baigta, štai, tyla“, bet kažkas manyje įsijaučia į paniką, o mano plaučiai savo priverstine jėga veržiasi į aplinkinę tylą, pripildydamas mane kažkieno tuštumos. Tarsi mano ramybė ateitų tuo momentu, kai atsikratyčiau kažkieno kito, kuris netapo mano, iškvėpk ir aš švarus, aš tuščias, esu laisvas. Įkvėpk ir aš vėl tuščias. Ramiai kvėpuokite, įkvėpkite, iškvėpkite.
Triukšmas.
Garsai man sako, kad aš ne vienas. Ar visiškoje tyloje randu visą save? Tai klausimas ir mano galvoje skamba kaip pulsas. Kartais norisi, kad viskas būtų tylu, o kartais - klausytis dūzgimo, kad žinotum, jog viskas tvarkoje. Garsas yra banga. Banga neša energiją ir tyloje pereinu prie kažko kito, kas mane maitina. Tyloje galiu atidaryti savo slaptą variklį, tylų riksmą, kuris kaip uraganas pučia viską visatoje. Ar šis tylus balsas man sako tą patį, ką girdžiu? Jų garsuose girdžiu kažką kitokio. Taip skamba siela, niekam negirdima, bet taip, kad nupučia stogą.
Sunkumas.
Kas tai apskritai? Vakar buvo sunku, šiandien - lengva, kur dingo svoris ir iš kur atsirado lengvumas? Sunku kalbėti apie sunkumą. Jaučiu tai kaip kažką neegzistuojančio savo jausmų pasaulyje, t.y. kai man sunku, nemanau, kad man tai lengva ar „įmanoma“. Ar priešingai? Gal būt. Neturiu prie ko prikibti, ši sąvoka gniuždo, o jei nėra semantinių atramų įgyvendinamų jausmų pavidalu, tai viską sutriuškina, prarandu ryšį su objektu. Sunkumas yra toks, tarsi paso kontrolė būtų pasienyje su prasme, jei aiškios nuotraukos nematyti savęs atvaizdavime, tada sąmoningumo riba yra uždaryta, sunkumas mane sugniuždė.
Pjūklas pjauna, kai jam vadovauja žmogaus, žiūrinčio į medį, ranka.
