2024 Autorius: Harry Day | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-17 15:49
Kaip rašoma apie gyvenimą. Gyvenimas nėra laukas, kurį reikia kirsti. Kiekvieno žmogaus „spintoje“yra savi griaučiai, kai kurie jų turi daugiau, priešingai, mažiau. Paprasčiau tariant, kuo mažiau griaučių, tuo geriau žmogus gyvena. Viskas būtų taip, bet iš tikrųjų viskas yra daug sudėtingiau. Atsiranda kiekis, kuris daro įtaką kokybei, bet ne visada.
Gyvendamas psichotrauma, neretai žmogus palieka už savęs labai vertingą ir svarbią patirtį, jos neišgyvenęs ir neišnaudojęs visų išteklių. Idealiu atveju, knygose apie psichologiją ir psichoterapiją galite perskaityti, kad jei visiškai išgyvenate psichotraumą iš etapo į etapą, tada žmogaus gyvenimas pasikeičia kokybiškai, galbūt taip yra. Net specialios knygos vis dar skiriasi nuo realaus gyvenimo ir jose aprašytų „tikrų klientų“, gyvenimas yra sudėtingesnis. Daugelį psichoterapijos modelių ir metodų gali būti labai sunku perkelti į realų gyvenimą, bent jau prieš tai neprisitaikius.
Kaip žmogus nutraukia save, nustoja džiaugtis gyvenimu, paverčia jį nuobodžiu, nuobodžiu, paprastu, nepakenčiamu, nuobodu? Visa tai, mano nuomone, taip pat lemia tai, kad, sustingę antrajame etape, neleidžiame sau eiti toliau susitikti su savimi, kai jaučiamės blogai, liūdnai, kai esame prislėgti, nusivylę, sugniuždyti ir nematome išeities, mes jos tiesiog neturime. Ir dėl to mes galime kitaip pažvelgti į savo patirtį, pakeisti požiūrį, kitaip įvertinti.
Traumos dėka pats žmogus vienaip ar kitaip pasirenka santykių su žmonėmis egzistavimo ribas, tam tikrą gyvenimo koridorių, apribojimų „sieną“ir, žinoma, galimybes.
Įveikęs emocinę psichotraumos stadiją, susidorodamas su įprastais būdais, žmogus tiki, kad viskas gerai, kas buvo praeityje. Užaugau, prisitaikiau, tapau stipresnė, galingesnė, adekvatesnė, stipresnė. Psichikoje pradeda formuotis poliarizuota patirtis, tai yra, daromos priešingos išvados: „Aš visada darysiu tik taip arba niekada nedarysiu, kaip dariau anksčiau“. Pavyzdžiui, jei vaikas atsitiktinai sudegina dujinę viryklę, jis gali padaryti išvadą: „Aš niekada nepriartėsiu prie krosnių arba būsiu šalia tik tada, kai ji bus išjungta“. Kitas pavyzdys: „Jei vaikas mato, kaip tėtis reguliariai muša savo mamą, jis daro išvadą, kad aš niekada toks nebūsiu, o kai užauga, žmona dažniausiai jį muša, arba jis pats tampa prievartautoju“.
Tuo pačiu metu svarbi gyvenimo patirtis išlieka tarsi „už borto“. Už „kiekvienos“trauminės patirties slypi nerealizuotos poreikio vertės. Žmogus, nepatirdamas traumos, negali gauti sau svarbių ir prasmingų vertybių kitais būdais. Psichotrauma yra „uždengta“ir perkeliama į sąmonę. Tai, kas yra „kapsuliavimas“, nėra galimybė būti čia ir dabar su savo jausmais ir patirtimi juos išreikšti, taip suteikiant galimybę „būti“.
Ar patirtis turi įtakos gyvenimo kokybei? Įtakoja be jokios abejonės. Kas yra depresija ir depresija? Kaip trauma padeda gyventi geresnį gyvenimą? O gal yra atvirkščiai? Visi šie klausimai yra asmeniški. Juk turbūt ne kiekvienas žmogus, susidūręs su emocijomis, nori pereiti į naują ir labai nemalonų etapą. Jei pažvelgsite paviršutiniškai, tada taip. Tačiau sielvarto dėl išėjusiojo procesas neįmanomas be gilaus apgailestavimo, depresijos, depresijos, liūdesio. Depresijos stadija padeda mums formuoti požiūrį į tai, kas nutiko gilesniu asmeniniu lygmeniu, paleisti tikrai išvykusį žmogų. Apgailestaukite dėl to, kas įvyko, ir priimkite tai, kas įvyko, suprasdami, kad kažkas, kas atsitinka, yra kartą ir visiems laikams (netekus mylimo žmogaus). Gyvenimas depresijos stadijoje padeda ne tik atsigręžti atgal ir kartu su kitais, galbūt labiau subrendusiomis akimis, pamatyti, kas atsitiko, bet ir pamatyti save augantį, galintį patirti, atjausti ir iš to tapti tikrai stipriu.„Stiprus žmogus“sugeba patirti įvairius jausmus, susitikti ir būti su jais. Perėję visas psichotraumos stadijas, mes tampame arčiau savo šaknų, dieviškojo savyje, savęs. Viena patirtis gali būti šaltinis formuojant kitą gyvenimo patirtį ir prasmes ir būti tam tikru švyturiu, kaip geriausiai tai padaryti. O tai reiškia gyventi nauju būdu ir tikrai atsisveikinti su išėjusiaisiais, kai vietoj skausmo ir kaltės reikia būti dėkingiems už tai, ką gyvenome kartu, už tą unikalumą ir originalumą, dėl kurių santykiai tampa dovana vienas kitam.
Rekomenduojamas:
Emocinė Trauma. Pagalbos Procedūra
Tęsiant straipsnį apie specifines psichinės traumos eigos ypatybes. Traumą ir jos pasekmes daugeliu aspektų aprašo mokslininkai, tyrėjai, praktikai ir vis dėlto taikomi aspektai, ką daryti ir kaip padėti žmogui, jei įmanoma, nesinaudoti medicinine psichiatrine ir klinikine psichoterapine pagalba, tai yra, iš tikrųjų, gydymas vis dar aktualus.
Dukros Ir Jų Tėvai. Apie Emocinę Traumą
Parašyti šį straipsnį mane paskatino neseniai perskaityta Lindos S. Leonard knyga „Emocinė moters trauma“, mano klientai ir asmeninė gyvenimo patirtis. Tikiuosi, kad šis sunkus straipsnis padės daugeliui merginų ir moterų žengti pirmąjį žingsnį, siekiant pakeisti savo gyvenimą.
Kaip Nustoti Save Kritikuoti Ir Pradėti Save Palaikyti? Ir Kodėl Terapeutas Negali Pasakyti, Kaip Greitai Jis Gali Jums Padėti?
Savikritikos įprotis yra vienas žalingiausių įpročių žmogaus gerovei. Dėl vidinės gerovės pirmiausia. Iš išorės žmogus gali atrodyti gerai ir netgi sėkmingai. O viduje - jaustis kaip niekuo, kuris negali susitvarkyti su savo gyvenimu. Deja, tai nėra toks retas reiškinys.
Nusiimame Kaukes. Kaip Išmokti Priimti Save, O Ne Visada Patikti Visiems Ir Perdaryti Save
Esame taip prikimšti skirtingų modelių, svetimų lūkesčių, nepažįstami žmonės privalo ir privalo, kad šiame sūkuryje prarandame ryšį su savimi. Mes pasineriame į amžinąją rasę „kaip įtikti visiems, prašau, būk geras visiems“, kad nepastebime, kaip ignoruojame save - tikrą, tikrą, gyvą.
Kaip Išmokti Save Vertinti? Kaip Susidoroti Su įpročiu Save Nuvertinti?
Devalvacija yra mūsų psichikos gynybos mechanizmas, kuriuo mes sumažiname (arba visiškai paneigiame) to, kas mums iš tikrųjų labai svarbu, svarbą. Galite nuvertinti viską - save, kitus žmones, emocijas, pasiekimus. Toks elgesys gali būti nuovargio, perdegimo, išteklių trūkumo įrodymas.
