2024 Autorius: Harry Day | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-17 15:49
Kilnus Achilas ir vėžlio nugara.
Dabar esate toli, nematote savęs iš ten, negirdite savo garsų ir nejaučiate kvapų, nėra išvaizdos ir pavadinimo, nėra šešėlio, nėra jokių abejonių. Raktas monotoniškai baksnoja pirštu, širdis plaka monotoniškai, miršta sąmoningos traukos akimirkomis, tolumoje dūzgia išlydytas katilas, artėja vakaras. Kiek metų vaikštai šiuo keliu į niekur, nekeisdamas takelio, nenumetęs nė trupinio paskui tave, juodoji varna negali tavęs rasti, kiek dienų praleidai kelyje stovėdamas vietoje, žiūrėdamas į besikeičiančias galybė žvaigždžių, plaukiojančių begalybėje tau už nugaros, kiek dar gyvensi maitindamasis lentos nepasiekusių mokinių pamokymais. Neatsakyk, nesijaudink, visi atsakymai jau tavo rankose, tik pažiūrėk į juos, runos visą gyvenimą buvo padengtos tekstais, tu negali jų ištrinti ar nuplauti, nors kam sakau viską tai tu jau žinai viską, nes niekada neskaičiau iš rankų, nepamaitinau ryto iš jų, nenupiešiau dienos, nenuraminau vakaro ir neatleidžiau nakties, netaikiau jų savo veidą ir negėriau iš jų to meto išminties, neprisipildžiau dosniais žodžių pasiūlymais, išraižytais jūsų drebančių delnų vingiuose … Vieną dieną pakeliui sutiksi save. Ir jūs atstumsite šį neapykantą keliantį įvaizdį, kuris jūsų kelyje stovėjo puikiai išrastą dieną. Galbūt, skubėdami pro šį plastinės kultūros paminklą, ošiantį oro maišelį ir blakstienų kraštą, numesite kibirkštį, jausdami gėdos ugnį ant nugaros. Neabejotinai norėsite tikėti, kad viso to nebuvo ir nėra, kad šis sąnarių nuovargis, tai tik akrobato svajonė po cirko kupolu, stipriai suspausite vokus, tyliai šnabždėsite magišką vardą. po liežuviu ir giliai kvėpuok, kaip tas, kuris pamiršo kvėpuoti, tu apsisuksite ryžtingai ir nieko nepamatysite. Šūdas. Nusivylimas dėl išsipildžiusio ilgesio dėl prarasto nenuoseklumo, vėl išsigandęs. Kiek laiko save matėte? Ką sau pasakėte prieš išsiskirdamas? Ar prisimeni savo vardą? Ten, kur tada siuntei save, dabar nesi. Jūs vis dar pakeliui. O jūs laukiate stotyje, susitinkate ir matote traukinius, tikrinate tvarkaraštį, tyrinėjate lankytojus, susiliejate su vibracijų dundesiu. Atrodo, kad pamiršai save čia, čia pat, vidury šios begalinės erdvės, tuščia, skambančia tyla, nematoma kaip tu, susiliejusi su tavo liūdesiu, pamiršta, apleista, pasiųsta į amžiną savęs laukimą. Ir tu? Kas tau dabar? Tu dar gyvas? Jie sako, kad kažkas matė tave vaikščiojantį ant kompaso su nusidėvėjusiu žemėlapiu kelnių kišenėje, sako, kad dėl kažkokios nežinomos priežasties skubėjai kažkur eiti, kažkas matė žodžius, sklindančius iš tavo lūpų, bet negalėjo girdėti bet ką, tik skubančių dantų girgždėjimą, besikeičiančias akis ir neramias rankas, išlaisvinančias kelią į priekį, atmetančias prasmių, aromatų ir naujų tendencijų krūvas, šešėliaujančias akis dulkėtomis delnomis nuo savo, čia ir ten, fantomų niekur, paskambinęs į namus, sėsti prie stalo, sušilti, iškvėpti. Tu stovi aklas, žvelgdamas į saulę, degini žodžius ant akių tinklainės, kurių nesivarginai perskaityti, stovi už nugaros, pakeliui, eini vietoje kaip kilnus Achilas iš Zenono aporijos, negalėdamas pasivyti lėtai šliaužiančio laiko vėžlį, jūs abu bėgate per horizontą, vienas iš šešėlio, kitas - po šešėlio. Jei susitiksite pasaulio pakraštyje, tada sutraiškysite vienas kitą ir negalėsite užleisti kelio artėjančiam asmeniui, neatpažinę joje, ir pateksite į savęs pažinimo neįmanomumo bedugnę.
Rekomenduojamas:
Nėra šansų. Neįsižeisk. Be Tavęs
Beviltiška. Neįsižeisk. Be tavęs. Jausmai ateina tarsi mėnesienos banga, užliejanti mieguistą mišką, tyliai, šiek tiek apleistas pavojaus jausmas, prislopintas įsitraukimo į tai, kas vyksta, jausmas, prasideda nauja tavo gyvenimo naktis.
