Kaip Proceso Sąvokos Formuoja Tikrovę?

Turinys:

Video: Kaip Proceso Sąvokos Formuoja Tikrovę?

Video: Kaip Proceso Sąvokos Formuoja Tikrovę?
Video: Instrukcija, kaip teikiant „Tavo idėjos“ paraišką, nurodyti tikslią projekto įgyvendinimo vietą. 2024, Gegužė
Kaip Proceso Sąvokos Formuoja Tikrovę?
Kaip Proceso Sąvokos Formuoja Tikrovę?
Anonim

Jei laukas yra nuolatinis reiškinių srautas, kas tada mums atrodo kaip stabili realybė, kurioje gyvena dauguma iš mūsų? Juk neginčysime to, kad gyvename santykinai stabiliame pasaulyje, kuris nesikeičia kiekvieną sekundę. Kodėl išoriniai mus supančio pasaulio įspūdžiai neatitinka čia postuluotų esminių prielaidų apie tikrovės prigimtį? O gal sveikas protas mus apgauna?

Sąžininga pastaba. Iki šiol kalbėjome apie lauko pobūdį, neatsižvelgdami į tai, kad antriniai veiksniai veržiasi į spontanišką dinamiką, kuri ją struktūrizuoja.

Kokie yra šie veiksniai?

Šiame straipsnyje paminėsiu tik vieną iš jų, kuris labiausiai prisideda prie lauko stabilizavimo. Tai apie koncepciją.

Kas tai? Trumpai tariant, ši sąvoka savo bendriausia forma yra didesnis ar mažesnis reiškinių rinkinys, kurie yra tarpusavyje stabiliai susiję, nulemti priverstinio valentingumo. Paprasčiau tariant, jei lauke atsiranda vienas iš reiškinių, tai reiškia viso fenomenologinio konglomerato atsiradimą. Taigi sąmoningumą lemia ne spontaniška lauko dinamika, gauta iš patirties, bet kažkoks daugiau ar mažiau stabilus modelis. Dažniausiai tvarumo koncepcija savo fenomenologinių santykių pagrindu remiasi priežasties ir pasekmės ryšiais.

Norėčiau jums, mielas skaitytojau, pabrėžti šį esminį šios srities dinamikos reguliavimo būdų - patirties ir koncepcijos - skirtumą. Jie yra alternatyvos ir vienas kitą papildo - arba patirtis, arba koncepcija. Patirtis yra natūrali sritis, ji leidžia spontaniškai tekėti fenomenologinei dinamikai. Tuo metu, kai sustoja laisvas patyrimo proceso srautas, pavyzdžiui, dėl netolerancijos žmogui pripažinti tą ar tą jausmą, tą ar tą norą ir pan., Likęs gyvybingumas iš karto virsta ryšiu tarp tų reiškiniai, kurių suvokimas nėra toks skausmingas … Be to, kuo daugiau gyvybingumo užblokuojama, tuo stipresnis ryšys. Vadinasi, stipresnė ir griežtesnė koncepcija.

Vėliau žmogaus susidūrimas lauke su tais pačiais reiškiniais, nepakeliamais patirčiai, automatiškai atgaivina tą ar tą sąvoką, kuri, kaip patirties pakaitalas, struktūrizuoja lauką iki visiškai nuspėjamos ir stabilios dinamikos. Dabar žmogus pastebi tik tuos reiškinius, kurie „tinka“sąvokai, ir pasirodo esąs visiškai „aklas“tiems, kurie yra už jos ribų. Būtent dėl šios priežasties tai, ką mes suvokiame kaip asmenybės struktūrą, ar to ar kito žmogaus tipą, ar bet kokį psichologinį dėsningumą, iš esmės yra tam tikros sąvokos chronizavimo lauko kontekste rezultatas. Tuo pačiu metu gyvenimas tampa nuspėjamas ir stabilus, tačiau patirties gyvybingumas ją palieka tam tikru laipsniu. Lauko dinamika sumažinama iki jos chronizuotų kontekstų, kurie dialogo-fenomenologinio požiūrio psichoterapijoje vadinami saviparadigma.

Bet, pabrėžiu, tai nėra blogai. Sąvoka yra alternatyva patirčiai ir atsiranda tada, kai žmogus negali patirti savo gyvenimo nenuspėjamai. Bet kuriam iš mūsų, jei dar nepasiekėme nušvitimo, reikia gyvenimo sąvokų. Dauguma veiksmų, kuriuos atliekame kasdien, yra valdomi sąvokų. Poreikis atkurti patirtį atsiranda tik tuo momentu, kai žmogus pradeda suvokti savo gyvenimą kaip jo netenkinantį. Šiuo atveju jis kreipiasi į psichoterapiją ir jam prireiks nemažai drąsos, kad jis galėtų patirti savo gyvenimą, pasinėręs į nenuspėjamą šios srities fenomenologinę dinamiką. Konceptualinio pobūdžio struktūros, tipai, klasifikacijos, įsitikinimai, reprezentacijos gali pradėti byrėti prieš mūsų akis, palikdamos laisvos ir netikėtos gyvenimo dinamikos.

Rekomenduojamas: