Pagrindinės Klasikinės Freudo Psichoanalizės Sąvokos Ir Nuostatos

Video: Pagrindinės Klasikinės Freudo Psichoanalizės Sąvokos Ir Nuostatos

Video: Pagrindinės Klasikinės Freudo Psichoanalizės Sąvokos Ir Nuostatos
Video: Freud's Psychoanalytic Theory on Instincts: Motivation, Personality and Development 2024, Balandis
Pagrindinės Klasikinės Freudo Psichoanalizės Sąvokos Ir Nuostatos
Pagrindinės Klasikinės Freudo Psichoanalizės Sąvokos Ir Nuostatos
Anonim

Pradėjęs nuo mokslinio ir biologinio žmogaus supratimo, Freudas savo teoriją grindė traukos sąvoka, kurią jis suprato kaip reiškinį, esantį ant fiziologinio ir psichinio ribos. Tiksliau, klasikinėje psichoanalizėje trauka suprantama kaip psichinė dirginimo idėja, nuolat sklindanti iš kūno, sukelianti vidinę įtampą, kuriai reikalingas atsipalaidavimas, kurį psichika suvokia kaip malonumą.

Alkis, troškulys, mieguistumas, lytinis potraukis, skausmo vengimas ir kt. gali būti pavarų pavyzdžiai.

Freudas manė, kad nereikia jų kruopščiai klasifikuoti, ir, viena vertus, suskirstė juos į seksualinius potyrius ir „aš“, o, kita vertus, į gyvenimą (Erosas) ir mirtį (jis kartais vadinamas Thanatos, nors pats Freudas niekada nenaudojo).

Diskomis „aš“Freudas turėjo omenyje tai, ką šiandien esame labiau įpratę vadinti „savęs išsaugojimo troškimu“. Priešingai nei intuityvus termino „seksualumas“aiškumas, Freudas jam suteikia gana plačią ir konkrečią prasmę. Tiesą sakant, seksualumas psichoanalizėje reiškia bet kokį kūno malonumo troškimą, atsirandantį asmenyje nuo gimimo ir esantį visą jo gyvenimą iki jo mirties. Taigi, vaikas nuo kūdikystės iki pat brendimo laikotarpio jau yra seksuali būtybė.

Tačiau vaikiškas (kūdikiškas) seksualumas dėl atitinkamų vaiko vystymosi etapų psichologinių užduočių ypatumų ir fiziologinio nesubrendimo smarkiai skiriasi nuo suaugusiųjų seksualumo. Įvairiais vystymosi etapais joje dominuoja kiti vairavimo džiaugsmo būdai. Seksualinis potraukis visada yra nukreiptas į objektą, kuris taip pat gali būti jūsų paties kūno dalis.

Pirmieji seksualiniai vaiko objektai, be jo paties kūno, yra jo tėvai arba jų pakaitalai. Priklausomai nuo to, kaip šie suaugusieji elgiasi su vaiku, jis gali jausti, kad jo instinktai apskritai patenkinti, arba nepatenkinti, arba pernelyg patenkinti.

Esant nepasitenkinimui, vaikas patiria nerimą, tačiau jis gali išmokti susidoroti, pavyzdžiui, dėl to, kad jo psichikoje pamažu atsiranda tėvų įvaizdis, kuris vienaip ar kitaip atsiras ir patenkins jo poreikis. Kiekvienas vaiko vystymosi etapas turi savo būdingą nerimo įveikimo modelį. Jei šis nerimas buvo per didelis ar net trauminis, fiksacija įvyksta atitinkamoje stadijoje, t.y. ateityje toks vaikas, o vėliau ir suaugęs, šiam vaikystės raidos etapui būdingu modeliu įveiks savo nerimą.

Savo ruožtu ankstyvieji seksualiniai troškimai tam tikru momentu tampa nepriimtini sąmonei, tačiau kadangi psichiniame gyvenime niekas nemiršta, jie neišnyksta be pėdsakų, bet yra „slopinami“, t. tapti sąmonės neprieinamu, nesąmoningu. Kita vertus, nesąmoningas veikia pagal malonumo principą, kurio siekia visiškai ir nedelsiant, todėl tokie nesąmoningi norai nuolat stengiasi įsiskverbti į sąmonę ir rasti savo pasitenkinimą.

Tačiau sąmonė priešinasi tokiam įsiskverbimui, nes ji atlieka užduotį derinti norus prie realybės reikalavimų, taip pat atskiria sąmoningus ir nesąmoningus norus. Ir nesąmoningi troškimai turi išeiti žiedine sankryža, atsidūrę surogatiniu, simboliniu pasitenkinimu. Ir kadangi toks nesąmoningas noras vis tiek lieka nepatenkintas, jis vėl ir vėl grįžta simptomo pavidalu, su kuriuo klientas kreipiasi į psichoanalitiką.

Psichoanalitiko užduotis yra „iššifruoti“nesąmoningą simptomo norą ir atnešti jį į kliento sąmonę, todėl jis galės jį sąmoningai kontroliuoti. Klasikinėje psichoanalizėje daroma prielaida, kad pasitelkus simptomą, nesąmoningas noras, neturėdamas prieigos prie kalbos, bando save išreikšti.

Išsakius, jam nebereikia grįžti į sąmonę simptomo pavidalu. Be to, suvokiant tai, kas anksčiau buvo represuota į sąmonę, sunaikinamas patologinis modelis, kuris organizavo kliento gyvenimą. Faktas yra tas, kad žmogaus psichikoje dominuoja superdeminizmo principas, t.y. atskirus psichinius reiškinius lemia daugelis kitų labai artimų santykių. Ir net kai žmogus daro didžiausią, bet ir ne, sąmoningą ir racionaliai pagrįstą sprendimą, nesąmoningų polinkių dalis jame vis tiek gerokai viršija sąmonės dalį. O tokio nesąmoningo dalyvavimo esmę nulemia modelis, per kurį tokio žmogaus nesąmoningi norai realizuojami simboline forma ir kaip nuo jų apsaugoma jo sąmonė. Tokie apsaugos modeliai ir formos vadinami „psichinės gynybos mechanizmais“.

Svarbiausias klasikinės psichoanalizės pasiekimas yra kliento intrapsichinės tikrovės atradimas, kuris gali nesutapti su jo tikrove. Bandant įsibrauti į sąmonę, nesąmoningos tendencijos gali labai iškreipti žmogaus prisiminimus ir idėjas.

Pavyzdžiui, vaikystėje klientas gali sulaukti vieno vienintelio antausio iš tėvo, tačiau jam tai gali būti taip skaudu, kad jis užtikrintai pasakys analitikui, kad jo tėvas buvo labai griežtas ir žiauriai jį nubaudė. Tačiau ne tik seksualiniai troškimai, bet ir agresyvūs troškimai, nukreipti į save ar kitus, gali tapti nesąmoningi.

Freudas tikėjo, kad žmogus turi mirtį, o tai yra agresijos pagrindas. Juk visiško vidinės įtampos nebuvimo būsena įmanoma tik po mirties.

Rekomenduojamas: