Patogus žmogus

2024 Autorius: Harry Day | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-17 15:49

Kaip dažnai mes galvojame apie tai, kaip patogu būti kitiems, ir nenorime to pripažinti sau? Kaip dažnai mes baramės, kad nerodome jausmų, savo sėkmę pripažįstame kitam, negalime atmesti prašymo? Kaip dažnai mes „valgome“vieni su savimi dėl silpnumo, negalės?

Kadangi yra nesąmoningas noras būti geram: nenoras ginti savo nuomonės tik dėl to, kad nenorime įskaudinti kitų, neapsigyname, kai mums nepatogu santykiuose, kad neįžeistume savo partnerio ir nebūtų blogi jo atžvilgiu akys; nesakome „ne“, nes nerimaujame, kad atrodysime neišmanantys; pasirengę be kovos atsisakyti savo sėkmės ar kelio į ją, nes kažkam jos reikia labiau nei mums; pasirengęs padėti visiems, bet neprašyti mainais ir pan.

Kada prisimename save? Apie save prisimename tik tada, kai esame įžeisti, be mūsų sutikimo išstumti į kiemą, ignoruojami, tik tada galime tai prisiminti ilgą laiką vieni su savimi. Tokie žmonės nėra įpratę atvirai parodyti savo jausmų, taip pat atkreipti dėmesį į save, nes kitiems tai nepatogu. Kaip išreikšti savo pasipiktinimo, skausmo, kitų nesupratimo jausmus, nes reikia jaustis patogiai ir visada gerai, o ne rodyti jausmus.

Kokia išeitis? Išeitis yra „savikritikoje“, kai vidinė kalba virsta kritikuojančiu tėvu, valgančiu ramų dieną ir naktį. Vidinis tironas, kuris yra piktas, nekenčia savęs ir vandeningas ir tuo pačiu mėgaujasi šia neapykanta sau. Mes negalime ramiai miegoti nekritikuodami pažeidėjų ir savęs dėl silpnybių. Rytas prasideda tuo pačiu, o po pietų randa jėgų ir laimės kaukę. Toks bėgimas gali trukti visą gyvenimą pagal šūkį „Žiūrėk, aš tobulas, geras, aš negaliu tavęs nemylėti“

Pateiksiu pavyzdį iš terapijos. Klientas S. paprašė pagalbos sprendžiant vidinės tuštumos, nusivylimo ir vienatvės problemą. Ji visada norėjo įtikti savo vyrui, vaikams, būti geresne žmona ir mama. Suvokimas, kad kažkas negerai, atėjo jos gimtadienio dieną, kai jos vyras dar kartą neprisiminė datos, o vaikai tai paminėjo pro šalį. S. tvirtino, kad taip buvo beveik visada, jos vyras niekada nedovanodavo dovanų, negirdėdavo, nesižavėdavo, nekalbėdavo apie meilę, laikė jos pastangas savaime suprantamu dalyku, vadindamas ją „mano Pelenė“. Šeima, anot S., ideali, jokių kivirčų, jokių skandalų, nuostabi mylinti pora. Tačiau yra viena problema-S. yra nepatenkintas ir pavargęs nuo nebūties jausmo šeimoje ir iš tikrųjų gyvenime apskritai. S., kalbėdama apie savo jausmus, tvirtino: aš nemėgstu manęs, esu tarsi tuščia vieta, nenusipelniau dėmesio, esu skolinga tik visiems, o jie nesidomi mano jausmais, mintimis, patirtimi. Dirbant paaiškėjo, kad ta pati situacija darbe ir bendravime.

Pabandykime atskleisti šį mechanizmą ir parodyti, kaip jis susidaro. Šis mechanizmas atsirado ankstyvoje vaikystėje, kai vaikas mokomas būti patogus tėvams, nesukelti problemų. Emocinis ryšys formuojasi taip: jei tu man patogus - tada geras, mylimas, nepatogus - blogas, nemylimas. Taigi vaikas įpranta nusipelnyti meilės paradoksaliai: esu mylimas tik tada, kai neišreiškiu savęs, kai to nedarau. Ateityje žmogus pradeda gėdytis jausmų ir emocinių apraiškų, nurodydamas juos silpnų vietų kategorijai.

Tokiose šeimose tėvai dažniausiai būna labai užimti (darbas, santykių tvarkymas, kitos šeimos kūrimas ir pan.), O vaikas, jo jausmai ir poreikiai užima antraeilę vietą. Kitaip gali atsitikti, kai vaikas nuolat ribojamas savo individualumo apraiškomis, kur leitmotyvas yra tokie sprendimai: „Tai gėda“, „Negėdink manęs“, „Pasiduok kitiems“, „Nebūk tas pirmiausia būk aktyvus “,„ Neik ten, kur jų neprašo “… Šis požiūris pasireiškia tada, kai tokius santykius traumuoja pats tėvas ir dažnai turi sąlyginę (nesąmoningą) vertę būti patogiam. Taigi, nuo ankstyvos vaikystės vaikui skiepijamas supratimas, kad nerodyti jausmų, jų nepaisyti, jaustis patogiai su kitu yra kelias į sėkmę, pasiekimus, meilę. Taigi, būti geram visiems, neatsisakyti prašymų, pasiduoti, ištverti pradeda būti žmogaus gyvenimo vertybė.

Kas nutiks toliau, kai gyvenimo strategija nepasikeis? Vidinis prieštaravimas, kurio pasireiškimą stebime psichosomatikoje (nemiga, alergija ir kt.), Padidėjęs nerimas, agresyvumas ar per didelis pasyvumas ir depresija, tampa vis aštresnis. Ir taip minėta klientė S. psichologės pagalbos poreikį pajuto tik tada, kai jos būklė tapo nepakeliama, o jos gražesnė nebevertinama. S. suprato, kad nežino, kokia ji yra iš tikrųjų, ko nori, apie ką svajoja. Tokio žmogaus „aš“pavyzdys yra tarsi neišvystytas iki galo, jis sustingo traumų laikotarpiu. Taigi žmogus dažnai pripranta prie tokių elgesio formų ir jausmo, kad nėra vertingas kaip žmogus. Nuvertindamas savo jausmus, o kartais ir savo veiklą, žmogus pasmerkia save kančiai, kurios neturi teisės sakyti. Ne dešinėje, nes tai nepatogu, gėda ir galiausiai kam nors sukels nepatogumų. Taigi asmenybė patenka į „užburtą ratą“, kuriame prarandama konstruktyvi energija.

Psichologo užduotis šiuo atveju yra atskleisti tokio „užburto rato“iliuzinį pobūdį, būtent suprasti mechanizmus, kurie yra susiję su paradoksaliu meilės ir pripažinimo priėmimu. Tokių klientų terapija turėtų būti grindžiama „aš“ugdymu, vaikystės vaidmens gyvenime suvokimu, traumuojančios patirties patyrimu, vertybių konvencijų atskleidimu ir kt. Atsiskleisti, suvokti savo „aš“vidinę vertę, ugdantis refleksiją, atskleis asmenybę ir nukreips ją savirealizacijos link.

Kalašnik Ilona