Kaip Susidoroti Su Savižudybės Krize. Atvejo Aprašymas

2024 Autorius: Harry Day | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-17 15:49

Žemiau pateikiu jūsų dėmesiui trumpą terapinio darbo iliustraciją, pagrįstą siūlomu psichologinės pagalbos modeliu. Jame galite rasti fenomenologiniame lauke atsiskleidžiančio terapinio proceso seką, kurią lemia ūmios savižudybės tendencijos, atsiskleidusios kliento patirto ūmaus trauminio įvykio fone

Schematiškai šią seką gali pavaizduoti tokia grandinė: fenomenologinio to, kas vyksta, unikalumo priėmima

- jautrumo psichiniam skausmui atkūrimas

- parama visų reiškinių, atsirandančių šioje srityje, patirčiai (nedalyvaujant pagalbininkui ir akcentuojant natūralią terapinę šios srities dinamiką)

- gebėjimo kūrybiškai prisitaikyti atkūrimas.

24 metų mergina R. paprašė pagalbos ištikus ūminei savižudybės krizei. Prieš kelis mėnesius ji susidūrė su nepaprastu savo gyvenimo įvykiu - jos vaikinas, su kuriuo ketino tekėti, tragiškai žuvo autoavarijoje. R. prarado visą gyvenimo skonį, jautėsi sugniuždyta ir ilgą laiką buvo prislėgta.

LBet kokie bandymai išgyventi tai, kas įvyko, jai buvo nepasiekiami. Su kartėliu ir skausmu balse ji man pasakė, kad niekas jos nesupranta ir negali jos palaikyti. Merginos bandė nukreipti jos dėmesį nuo renginio į kitus reikalus ir veiklą.

Tėvai pasakė maždaug taip: „Nenusimink, dukra. Rasite dar geresnį vaikiną nei senasis “. Matyt, ir draugai, ir tėvai vadovavosi geriausiais ketinimais, tačiau dėl akivaizdžių aukščiau paminėtų priežasčių jie negalėjo dalyvauti R. gyvenime, nes jie kilo iš puikios fenomenologinės situacijos. R. tai, kas nutiko jos gyvenime, pasirodė ne tik tragiškas įvykis, bet ir visiškai unikalus (ko, regis, artimieji nesuprato arba bijojo suprasti).

Nesugebėjimas priimti situacijos savo ruožtu blokavo jos išgyvenimo procesą. Mano pagrindinė terapinė užduotis šiame etape buvo nedelsiant priimti situacijos, kurioje R.

Pasakiau jai, kad jos patirti nuostoliai yra neatšaukiami ir pastebėjau, kad šiuo metu R. niekaip negali jos kompensuoti. Po to R. pirmą kartą pažvelgė man tiesiai į akis ir prapliupo ašaromis, išgyvenimo procesą dabar galima atstatyti.

R. kalbėjo apie skausmą, kuris jos nepalieka nė minutei. Iki šiol ji turėjo „būti viena su nepakeliamais skausmais“. Dabar skausmą galima užmegzti santykiuose su kitu asmeniu, todėl jį galima patirti ir palengvinti.

Po kurio laiko (praėjo apie 2 gydymo mėnesiai) nuobodus nediferencijuotas skausmas, kurį R. patyrė mūsų kontakto metu, palaipsniui ėmė virsti labiau diferencijuota patirtimi. R. netikėtai suvokė stiprų įniršio jausmą velionės atžvilgiu, kas ją labai nustebino ir sugėdino. Tačiau po mano komentaro apie požiūrį į šį jausmą kaip natūralų, R. sugebėjo tai išreikšti ir patirti.

Netrukus pyktį pakeitė pyktis, kurio pagrindinis motyvas buvo R. mintis, kad miręs jaunuolis paliko ją vieną pasaulyje, kurioje ji neranda jokios gyvenimo prasmės. Iš pradžių dėl to egzistavusi gėda ir įvaizdis apie save kaip „blogą, žiaurų ir nejautrų“buvo paversti „apleistų, pažeidžiamų ir jautrių“įvaizdžiu ir prilyginami sau.

R. socialinė veikla pradėjo pamažu atsigauti, nors ir su tam tikrais sunkumais, nes jai „buvo sunku ir beveik nepakeliama būti žmonių, galinčių džiaugtis gyvenimu, draugijoje“. Palengvėjimas atėjo, kai R.bendraudama su kitais žmonėmis, ji nustojo apsimesti ir bandė gyventi dirbtinį gyvenimą, kad bet kokia kaina prisitaikytų prie aplinkos, ir pradėjo patirti savo gyvenimą, kad ir koks sunkus jis būtų šiame etape. Šiame gydymo etape (maždaug po šešių mėnesių nuo pradžios) polinkis į savižudybę nustojo būti toks pat ūmus ir pastovus, kaip ir pradžioje.

Be to, terapijos metu mūsų palaikomos patirties metu atsirado liūdesys, susijęs su mylimo žmogaus netektimi, ir dėkingumas už tai, kad jis buvo R. gyvenime. Per šį gydymo laikotarpį skausmas patyrė R. ji nustojo būti suvokiama kaip nepakeliama; taip pat yra patirties reiškinių, nesusijusių su įvykusiu tragišku įvykiu, bet susiję su realiu R. laikotarpiu. Mintys apie savižudybę R. jau netrukdė, nors ji vis tiek atrodė šiek tiek sutrikusi, trapi ir pažeidžiama. Praėjus metams po tragedijos, kankinantis skausmas, žinoma, vis dar gyveno sužeistoje R. širdyje, tačiau neviltis, suformavusi „siaubingą egzistencijos pragarą“, dingo ir nebepriminė apie save.

Pirmą kartą po mylimo žmogaus netekties džiaugsmas ir malonumas pamažu ėmė grįžti į R. gyvenimą. Ilgą laiką užblokuotas R. gyvenimas taip pat grįžo prie jos idėjų apie jos moterišką patrauklumą, o kai kuriems aplinkiniams vyrams ji užuojauta.

Tai buvo reikšminga pažanga R. terapijoje, nes iki šiol bet kokie seksualiniai vaizdai ir fantazijos sukėlė jai pasibjaurėjimą ir beveik fobiją. Šiame gydymo etape (maždaug po 1, 5 metų nuo jo pradžios) pirmą kartą atsiradusį seksualinį susijaudinimą taip pat lydėjo tam tikras ryškus baimės ir gėdos mišinys, nes ji tai aiškino kaip išdavystę ankstesnius, vis dar vertingiausius santykius jos gyvenime. Gyvybiškai svarbi baimės ir gėdos kova, viena vertus, ir malonumas bei susijaudinimas, tęsėsi kurį laiką. Mes neskubėjome išspręsti šio konflikto palengvindami kokią nors vieną „tiesą“.

Mano nuomone, priešlaikinis konflikto sprendimas iki aklavietės susidarymo būtų dar vienas narcisistinis (ta prasme, kad išduoda natūralų išgyvenimo procesą) traumuoto žmogaus projektas, kuris neišvengiamai sukeltų „ trauminis atsigręžimas “, kai neįmanoma įsisavinti terapijos metu sukauptos patirties ir„ nugalėtų savitendencijų “(ar tai būtų malonumas, arba, priešingai, gėda) chroniškumo nesąmoningai protinėje opozicijoje.

Tačiau netrukus terapijos metu R. tapo įmanoma išgyventi kankinančią aklavietės būseną, susijusią su šiuo pasirinkimu, ir integruoti savo, kaip „atsidavusios ir mylinčios moters“įvaizdį ir seksualinę patirtį. atsirado joje. Iš „degančio tragedijos skausmo pelenų“gimė moteris, „turinti teisę į meilę“. Šiuo metu R. susitikinėja su jai patinkančiu jaunuoliu, jie ketina tuoktis. Prireikė maždaug 2 metų, kad galėtume pereiti šį sunkų kelią nuo „susižavėjimo“beveik įkyrių mirties kvėpavimu iki gyvenimo gyvybingumo atkūrimo.

Pateikta terapinė vinjetė iliustruoja paciento, turinčio ūmius ir reikšmingai išreikštus pavojingus savižudybės polinkius, gydymo procesą, kurio vidinis turinys buvo ūmaus sielvarto procesas, užblokuotas jo eigoje.

Nepaisant to, straipsnyje pasiūlytas psichologinės pagalbos žmonėms, patyrusiems savižudybę krizės modelis, pasirodo esąs veiksmingas ir kitais atvejais, turintiems kitokį fenomenologinį vaizdą.