Kaip Aš Negaliu Sudaužyti Viso Pasaulio? Arba Pakalbėkime Apie Susierzinimą, Pyktį, Pyktį Ir Pyktį

Turinys:

Video: Kaip Aš Negaliu Sudaužyti Viso Pasaulio? Arba Pakalbėkime Apie Susierzinimą, Pyktį, Pyktį Ir Pyktį

Video: Kaip Aš Negaliu Sudaužyti Viso Pasaulio? Arba Pakalbėkime Apie Susierzinimą, Pyktį, Pyktį Ir Pyktį
Video: KAS TAI: PYKTIS 2024, Balandis
Kaip Aš Negaliu Sudaužyti Viso Pasaulio? Arba Pakalbėkime Apie Susierzinimą, Pyktį, Pyktį Ir Pyktį
Kaip Aš Negaliu Sudaužyti Viso Pasaulio? Arba Pakalbėkime Apie Susierzinimą, Pyktį, Pyktį Ir Pyktį
Anonim

Kaip jaučiasi pyktis ir ką su juo daryti?

Pykčio spektras yra gana didelis - pirmiausia jaučiame nepasitenkinimą, tada dirginimą, paskui pyktį, paskui pyktį ir pyktį. Pyktis ir pyktis jau yra ne tiek jausmas, kiek afektas. Afektas yra emocinė būsena, trumpalaikė, tačiau prisotinta intensyvumo, kurią labai sunku suvaldyti, beveik neįmanoma. Ir pats pyktis yra jausmas, ir jį galima suvaldyti.

Nepasitenkinimas jaučiamas kaip kirminas, sėdintis viduje ir sakantis, kad kažkas negerai. Dirginimas jaučiamas kaip niežulys, net ne tiek ant kūno, kiek viduje. Kyla noras pastumti visus, bet ne emocijų audra, o tiesiog jausmas, kad viskas ne taip ir viskas negerai, viskas nėra malonu.

Pyktis jau jaučiamas kaip stipresnė ir labiau susikaupusi dirginimo būsena. Jei dirginimas buvo jaučiamas visame kūne, pyktis susikaupia krūtinėje ir rankose. Ir mes suprantame, kad mums jau labai nepatinka tai, kas vyksta. Pyktis yra rodiklis, kad žengiamos mūsų sienos. Tai yra, jie pažeidžia mūsų patogų atstumą su kitu asmeniu. Pavyzdžiui, jei esame įpratę, kad tam tikri daiktai mūsų namuose yra tam tikroje vietoje, tai jei kas nors juos įdeda į kitą vietą, tai gali mus supykdyti. Tiesiog pykčio jausmas. Ką mes darysime su šiuo pykčiu, yra mūsų pasirinkimas. Šiame etape mes vis dar galime pasirinkti.

Pajutę nepasitenkinimą, susierzinimą ir pyktį, mes vis dar turime galimybę pasirinkti, ką su jais daryti, tačiau su pykčiu ir pykčiu jau yra sunkiau. Pyktį vis tiek galima daugiau ar mažiau sutramdyti. Galite jausti, kad kažkieno ar kažkieno veiksmai jau yra labai pikti, bet vis tiek laikykitės. Pyktis labiau jaučiamas rankose nei pyktis. Rankos dega ir jūs norite su jomis kažką daryti (pvz., Mušti ar daugelis žmonių pradeda valyti šioje būsenoje ar atlikti kitus veiksmus, kad būtų įtrauktos rankos)

Jausmų negalima laikyti įniršusios būsenos. Šioje būsenoje yra daug energijos, visame kūne jaučiamas jausmas, kad viskas dega, kartais norisi bėgti, vaikščioti, kažką veikti, mesti, šaukti. Jei leidome pykčiui virsti įniršiu, tada vargu ar galime jį sulaikyti.

Jausdami nepasitenkinimą, susierzinimą ir pyktį, mes vis dar turime galimybę pasirinkti, ką su jais daryti.

Yra du priešingi elgesio modeliai (dabar cituoju du kraštutinumus). Pirmasis elgesio modelis - išmesti visas iš karto kylančias emocijas (taip kolegos psichoanalitikai vadina veikimą). Tada kenčia visi aplinkiniai, tada žmonės dažnai nusisuka nuo mūsų.

Ir yra elgesio modelis, kai žmogus nieko nepasako pasauliui apie savo pykčio jausmus ir palieka pyktį savyje (galbūt iš baimės, kad visi nusisuks nuo mūsų, jei visos jo emocijos bus išmestos, kaip pirmasis atvejis). Pyktis, kuris patenka į mus, patenka į mūsų kūną ir gali būti pateiktas mums ligos forma. Arba šis pyktis gali pasireikšti kaip autoagresyvus elgesys.

Autoagresyvus elgesys - kai mes su kuo nors pykstamės, bet laikomės savęs, kad tam žmogui neišreikštume pykčio ir vietoj to nukreiptume pyktį į save kitaip (tai taip pat gali būti dažnas nekaltas kūno sužalojimas, pvz., dažnai nukentėjęs žmogus prasideda - arba ant kėdės, tada ant stalo, tada ant lovos, tada sudegina, tada atsiduria situacijose, kuriose jam gali būti padaryta žala ir pan., tai gali būti įvairus destruktyvus elgesys prieš save - iki minčių ar bandymų nusižudyti). Esant autoagresyviam elgesiui, mes paprastai pykstame ant kažko, bet šis yra toks malonus, geras, mielas žmogus, jis padarė tiek daug gerų dalykų už mus, kad mes tiesiog negalime sau pykti. Ir taip visą pyktį nukreipiame į save.

Subalansuotas elgesio modelis yra tada, kai, pirma, mes stengiamės suprasti, kas būtent mus supykdė, ir pažvelgti giliau. Mus supykdo ne 10 dienų neplautas puodelis, o tai, kad partneris neskiria mums laiko ir nevertina visko, ką mes, pavyzdžiui, dėl jo darome.

Toliau eina minties procesas - ko norėtume šioje situacijoje, ko nenorėtume, kokius kitus jausmus ši situacija mumyse sukelia? Kokie nepatenkinti poreikiai slypi už mūsų pykčio? Už pykčio visada slypi nepatenkintas poreikis.

Tada nuoširdus pokalbis su partneriu (arba su žmogumi, kuris buvo supykęs), kuriame kalbame apie savo jausmus, kai jis daro ar nedaro to ir ano, ir mūsų prašymą padaryti šį bei tą. Dar kartą pabrėžiu, kad šiame dialoge mes kalbame tiksliai apie jausmusneperžengdamas įžeidimų, neperžengdamas, kaip sakoma apie žmogų. Tai įmanoma, jei pradedate šį dialogą, o ne tada, kai pyktis yra ant pykčio ar įniršio slenksčio. Tai įmanoma po kurio laiko, po truputį nuslūgus jausmams.

Klausomės jo kontrargumentų, stengiamės suprasti, kokius jausmus jis (ji) patiria dėl iškeltos temos. Techniką gana sunku apibūdinti, nes yra daug niuansų. Reikia kiekvieno iš mūsų asmeninės patirties, kad suprastume, kaip tai veikia kiekvienam iš mūsų. Svarbiausia čia suprasti vienas kito jausmus, skausmus šioje situacijoje. Ir suteikite kitam asmeniui teisę nesutikti su jumis. Ir svarbu susitarti, kaip mes bendrausime tarpusavyje kitoje tokioje situacijoje, kad niekas nenukentėtų.

Laikantis geštaltinio požiūrio, manoma, kad jausmas nemeluoja, kad tai tiesa, o už jo galima rasti tikrąjį poreikį, neapimtą socializacijos ar įsipareigojimų pančių. Todėl, kai kalbamės su kitais jausmų kalba (tai yra, pateikiame kitam ne tai, kad jis yra blogas, nes tas ir tas, bet kad jūs jaučiatės įžeistas, nes kitas padarė tą, tą), mes tampame suprantami, o kitas gali mus išgirsti, nes mūsų žodžiai jo neįžeidžia.

Be to, manau, kad nereikėtų kartais bijoti ir ginčytis tarpusavyje. Tai į kontaktą atleidžia daug energijos, įskaitant teigiamą energiją. Tiksliau, tai leidžia santykiuose atsirasti teigiamų jausmų. Iš tiesų per konfliktą, per pyktį kitam ir konstruktyvią išeitį - santykiuose yra tikras artumas. Kai rizikuojame pykti ant kito, kai esame pripažįstami kito, net pykčio, tai sukuria dar didesnį pasitikėjimą savo partneriu, o tai reiškia dar šiltesnius ir švelnesnius jausmus.

Kaip jauti savo pyktį? Ir ką tu su ja veiki?

Rekomenduojamas: