Jei Jaučiuosi Blogai Su žmonėmis, Tai Aš Esu Intravertas?

2024 Autorius: Harry Day | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-17 15:49

Jei jaučiuosi blogai su žmonėmis, tai aš esu intravertas? Arba kodėl gali pavargti bendrauti su žmonėmis?

Visada laikiau save intravertu. Aš taip nusprendžiau, nes negaliu ilgai būti su žmonėmis. Tam tikru momentu pavargstu, aptverta fantazija ir skausmingai noriu būti viena. Prieš penkerius ar septynerius metus buvo tikrai blogai. Mažas susitikimas galėjo išspausti iš manęs visas sultis, tada aš galėjau atsigauti dvi dienas. Dabar, kai jau ketverius metus dirbu terapijoje ir praktikuoju grojimą, viskas labai pasikeitė. Aš vis dar mėgstu būti viena, tačiau mano patirtis, būdama šalia žmonių, pasikeitė. Nebėra tokios stiprios įtampos. Pradėjau labiau džiaugtis bendravimu. Savo padidėjusį bendravimo džiaugsmą labai sieju su terapijos ir atkūrimo teatro buvimu mano gyvenime. Bėgant metams išmokau būti dėmesingas sau ir rūpintis savimi. Stebėkite mano norus bendraudami ir su jais susiekite ir atitinkamai pakeiskite kontaktą man į gerąją pusę.

Išmokau išgirsti savo norus ir į juos reaguoti. Žinoma, grupinė terapija padarė puikų darbą. Kur siūloma su 8-12 žmonių (iš pradžių visiškai nepažįstamais) kalbėti apie savo jausmus. Ir jūs žinote, kad pripratote tai daryti. Anksčiau, kai buvau tarp žmonių, iškart įsitempdavau. Mano smegenyse tarsi užsidegė lemputė: „Dėmesio, žmonės, jūs turite būti įdomūs, jie neturi atspėti, kad esate laukiniai“. Ir buvo įjungtas režimas „žmonėms“, kai buvau įtemptai atsijungęs nuo savęs ir dariau viską, kad šalia esantis žmogus jaustųsi gerai. Dabar nesigilinsiu, kodėl taip pasielgiau, aišku, kad visa tai susiformavo vaikystėje ir visa tai. Esmė ne tame, o tame, kad iš tokio bendravimo buvo mažai džiaugsmo. Bet aš taip pat nenorėjau būti visiškai vienas. Tuomet mano pasaulį sudarė kraštutinumai: visiška vienatvė ar intensyvus bendravimas, po kurio kiekvieną kartą galvojau, ar vis tiek turėčiau pasirinkti visišką vienatvę, ar po bendravimo jaučiuosi taip blogai.

Tačiau pamažu pradėjau girdėti savo norus, net būdamas tarp žmonių ir juos įgyvendinti. Nes jaučiausi blogai, nes su manimi bendravo labai mažai. Pamažu supratau, kad galiu ne visada sutikti su pašnekovu, kad ne visada galiu būti geros nuotaikos ir žmonėms tai gerai, kad galite sekti savo nuovargio jausmą nuo bendravimo ir mandagiai jį nutraukti (anksčiau tai buvo nesąmonė, man atrodė, kad žmogus buvo baisiai įžeistas). Tačiau paaiškėja, kad jei mes kalbame apie save, o ne apie žmogų, tada frazės, reglamentuojančios bendravimą, visai neskamba įžeidžiančiai. Apskritai aplinkiniai nėra tokie trapūs.

Palyginti:

1. "Aš pavargau nuo tavęs, nuo mūsų pokalbio, noriu išeiti"

2. „Atrodo pavargęs, dėmesys išsklaidytas, manau, kad eisiu.

Man tai buvo atradimas, kad žmonės supranta ir yra pasirengę mane paleisti po švelnaus pareiškimo apie save.

Pradėjau dalytis atsakomybe ir nustojau daug jaudintis dėl to, kaip žmogus jaučiasi šalia. Jis turi kalbą ir, jei jam kažkas nepatinka, jis gali pasakyti.

Ilgą laiką galite išvardyti, kokias fantazijas aš išsklaidžiau terapijos pagalba ir ką išmokau, tačiau apskritai tapau labiau pasitikintis savimi ir lengviau jaustis bendraujant. Ir dabar žinai, kad nesu toks intravertas. Ir net gyvenimas su žmonėmis toje pačioje teritorijoje man gali suteikti malonumo. (Išskyrus vyrą), nes kai išmoksti išgirsti savo norus, juos deklaruoti (kalbėdamas apie save), tada bendravimas gali būti KONTROLĖ.

Ne, žinoma, kažkas priklauso ir nuo žmonių, svarbu būti arti žmogaus, kuris yra pasirengęs išgirsti.

Taigi, aš maniau, kad tie, kurie laiko save giliai intravertais, gali supainioti uždarumą su nesugebėjimu valdyti bendravimo, kaip ir aš. Ir aš norėjau apie tai parašyti, galbūt įkvėpti vilties, kad bendravimas su žmonėmis gali būti džiaugsmas, praturtinantis gyvenimą ir ne visada kvailai išspaudžiantis sultis.